Klaipėdiečiai vienas kitą pamatyti bandė širdimi! :-)
Straipsio autorė-Živilė Aleksandravičiūtė
Vilties miestas
Jie moka šypsotis ne tik akimis, bet ir širdimi. Kartais jie stipriai apsikabina, o kartais pyksta ir šaukia. Vieną akimirką jie nori įsikibti į ranką, o kitą – gali atsisėsti ant žemės ir labai pykti. Tačiau visa tai jie daro iš visos širdies. Todėl, kad į juos supantį pasaulį jie žiūri iš savo širdelių, kurioms įprasti dalykai, kartais atrodo labai neįprastai. Bet jie – mūsų visuomenės dalis. Tai – vaikai, turintys autizmo sindromą.
Balandžio antroji – pasaulinė autizmo supratimo diena, šiemet kvietusi griauti barjerus ir padėti vaikams. Šią dieną paminėti nutarė ir klaipėdiečiai, susibūrę Danės skverelyje ir pakvietę miestiečius į šventę „Vilties žvilgsnis“, kurios tema buvo „Mažasis princas“. Šventės sumanytojas pranciškonas br. Benediktas Jurčys kvietė Klaipėdos – Vilties miesto – gyventojus išmokti žiūrėti ne tik akimis, bet ir širdimi. Pasak jo, kiekvienas žmogus – tai Dievo dovana, kuri yra dėl kito. Tik išmokę kitam skirti savo laiką, meilę ir dėmesį galėsime kurti mylinčią, laimingą ir atjaučiančią visuomenę. „Šie vaikai – mūsų princai ir princesės“, – sakė brolis Benediktas.
Dar viena šventės organizatorė – Rita Karvelienė. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“, vienijančios tėvus, auginančius autizmo sutrikimą turinčius vaikus, Klaipėdos skyriaus valdybos narė bei VšĮ „Elgesio sprendimai“ vadovė. Moteris prasitarė, kad autizmo sutrikimas – sudėtingas ir dažnai fiziškai nepastebimas. Lydimas elgesio sutrikimų, dėl kurių vaikučių tėvai būna apkaltinti, jog netinkamai juos auklėja. Paklausta, kaip visuomenė galėtų prisidėti prie to, kad šiems vaikams būtų smagiau gyventi tarp mūsų, Rita prasitarė: „Pirmiausia, pamačius neįprastai besielgiantį vaiką, nereikėtų pradėti jo auklėti, bet paklausti tėvų, gal jiems reikia pagalbos.“
„Vilties žvilgsnis“ – šventė, ne tik autizmo supratimo dienai paminėti. Jos tikslas – prisijaukinti savanorius, kurie pamiltų šiuos vaikučius ir išmoktų bendrauti širdimis. Br. Benediktas Jurčys OFM užsiminė, kad šeimoms, auginančioms vaikučius, turinčius autizmo sindromą, reikalinga draugystė: pokalbis prie arbatos puodelio, galbūt pagalba parnešant reikiamų produktų iš parduotuvės ir valandėlė kita, praleista žaidžiant su jų vaikais. Rita Karvelienė prasitarė, kad jų, kaip tėvų, troškimas – kad visuomenė nebijotų mažųjų princų ir princesių. Nes jie labai nori draugauti. Jie moka mylėti, bet dažnai dėl savo sutrikimo neturi draugų. Todėl šios šventės siekis – visiems susidraugauti. Ir kaip sakė lapė iš Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“, tam, kad pavyktų vieniems kitus prisijaukinti, reikia būti labai kantriems.
Saulėtą balandžio antrosios popietę Klaipėdos Danės skverelyje skambėjo būgnų muzika, vyko teatro dirbtuvėlės, meno psichologijos centro darbuotojai bei visi savanoriai šventė draugystę ir mokėsi vienas kitą prakalbinti. Pasidalinę savo svajonėmis ir siekiais, šventės dalyviai drauge su br. Benediktu Jurčiu OFM į dangų paleido mėlynus svajonių balionus, kuriuos palydėjo bendra „Tėve mūsų“ malda.
